Kodėl neverta pirkti automobilio Lietuvoje?
Dažnas nepatyręs automobilų pirkimuose remiasi tokia logika: "Kam važiuoti pirkti mašinos į Vokietiją, jeigu Lietuvoje galima nusipirkti pigiau?"
Toliau bandysime išsiaiškinti kiek iš tikro kainuoja tas "pigiau" ir kas vyksta automobilių rinkoje.
Kadangi didžioji dalis automobilių atkeliauja iš Vokietijos, tai šią šalį ir imkime kaip pavyzdį. Automobilių rinką galima skirstyti į 4 dalis:
1. Vokietijos skelbimuose parduodami automobiliai skirti vietinei rinkai:
Vokietijoje galioja griežti pardavimo įstatymai - jeigu pardavėjas (įmonė) sutartyje nenurodė visų automobilio trūkumų, vėliau jiems išaiškėjus turės pirkėjui atlyginti žalą. Todėl Vokietijos rinkai parduodami automobiliai yra su švaria istorija ir įsitikinę, kad jų būklė gera. Nemaža jų dalis, net ir virš 10m. senumo parduodami su garantija.
2. Vokietijos eksporto aikštelėse parduodami automobiliai skirti užsienio pirkėjams:
Jeigu automobilis yra prastos būklės, turi daug defektų, didelę ridą ar daug nuvažinėtas, kitaip sakant "pavargęs" - jo pardavinėti vokiečiui nerizikuos, todėl parduoda tik eksportui. Taip pat eksportui parduodami ir automobiliai patyrę didelius įvykius, skendę, degę, su atsuktomis ridomis ir kitomis problemomis.
3. Į Lietuvą neseniai importuoti automobiliai.
Lietuvos automobilių pardavėjai perka tik skirtus eksportui arba daužtus, pakeliui į turgų tralas nukraunamas, daužti automobiliai suremontuojami ar netgi suvirinami iš kelių (savaime aišku pamirštama apie saugos sistemas), užmaskuojami defektai, atsukama rida (neretai pasitaiko nuvažiavę 800 ir daugiau tūkstančių km), suklastojamos servisų knygutės, išimamos papildomos dalys (audio sistema, ratų komplektas ir t.t.), išpjaunami katalizatoriai. Būna ir tokių atvejų, kai geros brangios dalys pakeičiamos susidėvėjusiomis. Galiausiai toks "auksarankių" kūrinys išblizginamas, jam suteikiama prekinė išvaizda, užkraunamas atgal ant tralo ir atvažiuoja į turgų kaip "ką tik iš Vokietijos". O blogiausia, kad didžioji dalis pirkėjų tuo tiki, nesugeba įvertinti tokių automobilių būklės, susižavi blizgančiu kėbulu, pasiduoda emocijoms ir nusiperka besidžiaugdami žema kaina. Vėliau pradeda išaiškėti tikroji automobilio būklė, išlenda defektai, automobilis pradeda "byrėti". Labai pasiseka, jeigu toks laužas nepakliūna į avariją.
Ir taip yra ne todėl, kad visi pardavėjai yra nesąžiningi, tiesiog pardavimui parvežti tvarkingą, nenudėvėtą automobilį už realią kainą neapsimoka, nes visada rinkoje atsiras koks nors "lavonas" pigiau, bet skelbime aprašytas kaip idealios būklės.
4. Lietuvoje metus ar ilgiau eksploatuojami automobiliai.
Nemažai pirkėjų renkasi būtent tokias mašinas, nes jos būna pigesnės, jau su įmontuota dujų įranga, signalizacija, kažkurį laiką galiojančia TA, kitais priedais. Atrodo nieko nereikia daryti - sėdi ir važiuoji. Deja, taip nėra. Jeigu Vokietijoje automobiliai pastoviai palaikomi geros būklės, laiku atliekama priežiūra, tvarkomi originaliomis dalimis, nežiūrint į jų kainą, o apie techninės apžiūros atlikimą "susitarus" negali būti ne kalbos, tai tuo tarpu Lietuvoje dažniausiai važiuojama tol, kol automobilis važiuoja, į servisą kreipiamasi tik kai jau visiškai sustoja. Tvarkomas geriausiu atveju neaiškios kilmės dalimis, kuo pigiau. Kai tokios mašinos savininkas pamato, kad sutvarkyti automobilį bent iki padorios būklės kainuos vos ne pusė jo vertės arba pradeda aiškėti koks nors stambus defektas, kurio neapsimoka taisyti - nusprendžia ją parduoti. Ir istorija kartojasi iš naujo - tokią mašiną nusipirkęs žmogus tikisi, kad sutvarkys kelis defektus ir turės gerą daiktą. Tačiau praėjus kažkiek laiko ir supratęs, kad investavęs begalę pinigų ir laiko vistiek turi laužą - perduoda estafetę sekančiam šeimininkui. Kiek kartų detalių parduotuvėje ar autoservise girdėjote klausimą "čia sau ar pardavimui?", naivu būtų tikėtis, kad buvęs savininkas automobilį tvarkė tik sau.
Daugelis nesupranta, kodėl vienodo modelio ir atrodytų panašios būklės automobilių kainos kartais skiriasi dvigubai ar net daugiau. Taip yra todėl, kad vienas automobilis nors ir neturės šiuo momentu jokių techninių defektų, tačiau bus jau nuvažinėtas, techniniai mazgai bus arti savo resurso pabaigos, todėl toks automobilis ges dažniau. O kitas bus "šviežias", nedaug naudotas, žmonės tokius nusipirkę nenusivilia, nes neskaitant būtinos priežiūros į servisą užsuka labai retai ir tai tik tam, kad nebrangiai pasikeisti porą susidėvėjusių detalių. Tuo tarpu nusipirkę "pavargusį" auto neilgai džiaugiasi sutaupę, kuo toliau tuo dažniau jis ima gesti, remontams tenka išleisti tūkstančius, o seni automobiliai kartais tampa nerentabiliais - jų tiesiog nebeapsimoka remontuoti, todėl jie atiduodami supirkėjams ar į metalo laužą. Deja, paprastas žmogus ne visada pamatys skirtumą tarp tokių mašinų, ir to neparodo nei amžius, nei rida, nei kaina, todėl visada perkant automobilį būtina parodyti jį specialistams.
Kitas dalykas, kodėl matome didelį kainų skirtumą skelbimuose, o kartais netgi atrodo, kad Lietuvoje automobiliai pigesni nei užsienyje, tai dėl pardavėjų nesąžiningumo. Vokietijoje pardavėjas skelbime privalo nurodyti akivaizdžius automobilio, trūkumus, neretai iš arti nufotografuoja kėbulo defektus. Tuo tarpu Lietuvos pardavėjų melagystėmis stebisi netgi pirkėjai iš kitų šalių. Lietuvoje visi automobiliai aprašomi kaip idealios būklės, nufotografuojami taip, kad nesimatytu defektų, kartais tam netgi redaguojamos nuotraukos. Visi pardavėjai telefonu prisiekia, kad jų automobilis yra idealus, neturi jokių trūkumų, tačiau atvažiavus tikrinti dažniausiai pasirodo atvirkščiai, kartais pasitaiko tokių laužų, kurie netinka netgi ardymui, nes beveik neturi sveikų detalių, tačiau nepaisant to yra važiuojantys ir turi TA. Daugiau nei pusė Lietuvoje parduodamų automobilių Vokietijoje būtų tiesiog išmesti į metalo laužą arba eksportui.
Aišku, išimčių yra visur, Lietuvoje taip pat galima rasti labai išlaikytų geros būklės automobilių už protingą kainą. Tačiau tam reikia paaukoti labai daug laiko paieškoms ir važinėjimams. Jeigu visgi dėl kažkokių priežasčių perkate automobilį Lietuvoje, kad sutaupyti laiko, pinigų ir nervų - reikėtų žiūrėti automobilius nuo brangiausių, ar bent jau brangesnius už vidutinę kainą. Ir be abejo kruopščiai patikrinti tiek kėbulą tiek ir techninę dalį. Galima nusipirkti vieną pigiausių variantų pvz., už 2000€, per kelis metus išleisti remontams 3000€ ir parduoti už tuos pačius 2000€. Arba galima nupirkti tokį patį modelį geros būklės už 4000€, aptarnavimams ir eksploatacinėms dalims išleisti 1000€ ir po kelių metų parduoti už 4000€ ar net brangiau. Matematika paprasta. Dar reikia turėti omenyje, kad nupirkus brangesnį tuos kelis metus važiuosite komfortišku, saugiu automobiliu, kuriame viskas veikia ir sėdint viduje jausis, tarsi tai beveik nauja mašina. Tuo tarpu nupirkus pigų barškantį kledarą jis važiuos visiškai kitaip nei turi važiuoti tas modelis.
Be abejo, kiekvienas turbūt turi pažįstamų, kurie sako maždaug taip: "nusipirkau automobilį pigiai, atvažinėjau metus, nieko nekeičiau". Tačiau tokiems užtenka užduoti du klausimus: Kiek jie per tuos metus pravažiavo km ir kiek į tą automobilį dabar reikia investuoti, kad bent jau praeitų techninę apžiūrą? Net naują automobilį reikia nuolat prižiūrėti, ką jau kalbėti apie senus naudotus. Neprižiūrima technika pavirsta laužu.
Taigi, išvada tokia, kad pirkti pigius automobilius, kaip pas mus madinga - labai brangu ir visiškai neapsimoka. Kaip sakoma: nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.
Linkime jums sėkmės, neskubėti ir priimti tinkamą sprendimą renkantis automobilį.
24auto.lt
Toliau bandysime išsiaiškinti kiek iš tikro kainuoja tas "pigiau" ir kas vyksta automobilių rinkoje.
Kadangi didžioji dalis automobilių atkeliauja iš Vokietijos, tai šią šalį ir imkime kaip pavyzdį. Automobilių rinką galima skirstyti į 4 dalis:
1. Vokietijos skelbimuose parduodami automobiliai skirti vietinei rinkai:
Vokietijoje galioja griežti pardavimo įstatymai - jeigu pardavėjas (įmonė) sutartyje nenurodė visų automobilio trūkumų, vėliau jiems išaiškėjus turės pirkėjui atlyginti žalą. Todėl Vokietijos rinkai parduodami automobiliai yra su švaria istorija ir įsitikinę, kad jų būklė gera. Nemaža jų dalis, net ir virš 10m. senumo parduodami su garantija.
2. Vokietijos eksporto aikštelėse parduodami automobiliai skirti užsienio pirkėjams:
Jeigu automobilis yra prastos būklės, turi daug defektų, didelę ridą ar daug nuvažinėtas, kitaip sakant "pavargęs" - jo pardavinėti vokiečiui nerizikuos, todėl parduoda tik eksportui. Taip pat eksportui parduodami ir automobiliai patyrę didelius įvykius, skendę, degę, su atsuktomis ridomis ir kitomis problemomis.
3. Į Lietuvą neseniai importuoti automobiliai.
Lietuvos automobilių pardavėjai perka tik skirtus eksportui arba daužtus, pakeliui į turgų tralas nukraunamas, daužti automobiliai suremontuojami ar netgi suvirinami iš kelių (savaime aišku pamirštama apie saugos sistemas), užmaskuojami defektai, atsukama rida (neretai pasitaiko nuvažiavę 800 ir daugiau tūkstančių km), suklastojamos servisų knygutės, išimamos papildomos dalys (audio sistema, ratų komplektas ir t.t.), išpjaunami katalizatoriai. Būna ir tokių atvejų, kai geros brangios dalys pakeičiamos susidėvėjusiomis. Galiausiai toks "auksarankių" kūrinys išblizginamas, jam suteikiama prekinė išvaizda, užkraunamas atgal ant tralo ir atvažiuoja į turgų kaip "ką tik iš Vokietijos". O blogiausia, kad didžioji dalis pirkėjų tuo tiki, nesugeba įvertinti tokių automobilių būklės, susižavi blizgančiu kėbulu, pasiduoda emocijoms ir nusiperka besidžiaugdami žema kaina. Vėliau pradeda išaiškėti tikroji automobilio būklė, išlenda defektai, automobilis pradeda "byrėti". Labai pasiseka, jeigu toks laužas nepakliūna į avariją.
Ir taip yra ne todėl, kad visi pardavėjai yra nesąžiningi, tiesiog pardavimui parvežti tvarkingą, nenudėvėtą automobilį už realią kainą neapsimoka, nes visada rinkoje atsiras koks nors "lavonas" pigiau, bet skelbime aprašytas kaip idealios būklės.
4. Lietuvoje metus ar ilgiau eksploatuojami automobiliai.
Nemažai pirkėjų renkasi būtent tokias mašinas, nes jos būna pigesnės, jau su įmontuota dujų įranga, signalizacija, kažkurį laiką galiojančia TA, kitais priedais. Atrodo nieko nereikia daryti - sėdi ir važiuoji. Deja, taip nėra. Jeigu Vokietijoje automobiliai pastoviai palaikomi geros būklės, laiku atliekama priežiūra, tvarkomi originaliomis dalimis, nežiūrint į jų kainą, o apie techninės apžiūros atlikimą "susitarus" negali būti ne kalbos, tai tuo tarpu Lietuvoje dažniausiai važiuojama tol, kol automobilis važiuoja, į servisą kreipiamasi tik kai jau visiškai sustoja. Tvarkomas geriausiu atveju neaiškios kilmės dalimis, kuo pigiau. Kai tokios mašinos savininkas pamato, kad sutvarkyti automobilį bent iki padorios būklės kainuos vos ne pusė jo vertės arba pradeda aiškėti koks nors stambus defektas, kurio neapsimoka taisyti - nusprendžia ją parduoti. Ir istorija kartojasi iš naujo - tokią mašiną nusipirkęs žmogus tikisi, kad sutvarkys kelis defektus ir turės gerą daiktą. Tačiau praėjus kažkiek laiko ir supratęs, kad investavęs begalę pinigų ir laiko vistiek turi laužą - perduoda estafetę sekančiam šeimininkui. Kiek kartų detalių parduotuvėje ar autoservise girdėjote klausimą "čia sau ar pardavimui?", naivu būtų tikėtis, kad buvęs savininkas automobilį tvarkė tik sau.
Daugelis nesupranta, kodėl vienodo modelio ir atrodytų panašios būklės automobilių kainos kartais skiriasi dvigubai ar net daugiau. Taip yra todėl, kad vienas automobilis nors ir neturės šiuo momentu jokių techninių defektų, tačiau bus jau nuvažinėtas, techniniai mazgai bus arti savo resurso pabaigos, todėl toks automobilis ges dažniau. O kitas bus "šviežias", nedaug naudotas, žmonės tokius nusipirkę nenusivilia, nes neskaitant būtinos priežiūros į servisą užsuka labai retai ir tai tik tam, kad nebrangiai pasikeisti porą susidėvėjusių detalių. Tuo tarpu nusipirkę "pavargusį" auto neilgai džiaugiasi sutaupę, kuo toliau tuo dažniau jis ima gesti, remontams tenka išleisti tūkstančius, o seni automobiliai kartais tampa nerentabiliais - jų tiesiog nebeapsimoka remontuoti, todėl jie atiduodami supirkėjams ar į metalo laužą. Deja, paprastas žmogus ne visada pamatys skirtumą tarp tokių mašinų, ir to neparodo nei amžius, nei rida, nei kaina, todėl visada perkant automobilį būtina parodyti jį specialistams.
Kitas dalykas, kodėl matome didelį kainų skirtumą skelbimuose, o kartais netgi atrodo, kad Lietuvoje automobiliai pigesni nei užsienyje, tai dėl pardavėjų nesąžiningumo. Vokietijoje pardavėjas skelbime privalo nurodyti akivaizdžius automobilio, trūkumus, neretai iš arti nufotografuoja kėbulo defektus. Tuo tarpu Lietuvos pardavėjų melagystėmis stebisi netgi pirkėjai iš kitų šalių. Lietuvoje visi automobiliai aprašomi kaip idealios būklės, nufotografuojami taip, kad nesimatytu defektų, kartais tam netgi redaguojamos nuotraukos. Visi pardavėjai telefonu prisiekia, kad jų automobilis yra idealus, neturi jokių trūkumų, tačiau atvažiavus tikrinti dažniausiai pasirodo atvirkščiai, kartais pasitaiko tokių laužų, kurie netinka netgi ardymui, nes beveik neturi sveikų detalių, tačiau nepaisant to yra važiuojantys ir turi TA. Daugiau nei pusė Lietuvoje parduodamų automobilių Vokietijoje būtų tiesiog išmesti į metalo laužą arba eksportui.
Aišku, išimčių yra visur, Lietuvoje taip pat galima rasti labai išlaikytų geros būklės automobilių už protingą kainą. Tačiau tam reikia paaukoti labai daug laiko paieškoms ir važinėjimams. Jeigu visgi dėl kažkokių priežasčių perkate automobilį Lietuvoje, kad sutaupyti laiko, pinigų ir nervų - reikėtų žiūrėti automobilius nuo brangiausių, ar bent jau brangesnius už vidutinę kainą. Ir be abejo kruopščiai patikrinti tiek kėbulą tiek ir techninę dalį. Galima nusipirkti vieną pigiausių variantų pvz., už 2000€, per kelis metus išleisti remontams 3000€ ir parduoti už tuos pačius 2000€. Arba galima nupirkti tokį patį modelį geros būklės už 4000€, aptarnavimams ir eksploatacinėms dalims išleisti 1000€ ir po kelių metų parduoti už 4000€ ar net brangiau. Matematika paprasta. Dar reikia turėti omenyje, kad nupirkus brangesnį tuos kelis metus važiuosite komfortišku, saugiu automobiliu, kuriame viskas veikia ir sėdint viduje jausis, tarsi tai beveik nauja mašina. Tuo tarpu nupirkus pigų barškantį kledarą jis važiuos visiškai kitaip nei turi važiuoti tas modelis.
Be abejo, kiekvienas turbūt turi pažįstamų, kurie sako maždaug taip: "nusipirkau automobilį pigiai, atvažinėjau metus, nieko nekeičiau". Tačiau tokiems užtenka užduoti du klausimus: Kiek jie per tuos metus pravažiavo km ir kiek į tą automobilį dabar reikia investuoti, kad bent jau praeitų techninę apžiūrą? Net naują automobilį reikia nuolat prižiūrėti, ką jau kalbėti apie senus naudotus. Neprižiūrima technika pavirsta laužu.
Taigi, išvada tokia, kad pirkti pigius automobilius, kaip pas mus madinga - labai brangu ir visiškai neapsimoka. Kaip sakoma: nemokamas sūris būna tik pelėkautuose.
Linkime jums sėkmės, neskubėti ir priimti tinkamą sprendimą renkantis automobilį.
24auto.lt